-
Kai viduje tuščia, nors gyvenimas atrodo pilnas
Kartais gyvenime nevyksta nieko tokio, kad galėtume pasakyti: „Štai dėl to man taip sunku.“ Mes gyvename savo gyvenimą, dirbame, bendraujame, kuriame planus, galbūt turime mylimų žmonių šalia. Ir vis dėlto kažkur viduje atsiranda keistas jausmas, kad kažko trūksta. Ne išorėje. Viduje.
Tai ne visada liūdesys. Kartais tai tiesiog tuštuma. Sunkiai paaiškinamas jausmas, kad gyvename tarsi ne savo gyvenimą. Kai mūsų paklausia, kaip jaučiamės, sunku atsakyti. Kai paklausia, ko norime, taip pat nežinome. Todėl dažnai sakome „viskas gerai“, nors patys nelabai žinome, ar iš tikrųjų gerai.
Dr. Jonice Webb, rašydama apie vaikystės emocinį apleistumą, kalba apie labai subtilią patirtį – situacijas, kai vaiko emociniai poreikiai ilgą laiką lieka nepastebėti ar nepakankamai atliepiami. Tai nebūtinai reiškia sunkią ar nelaimingą vaikystę. Kartais nors ir namai buvo saugūs, juose buvo meilės ir rūpesčio, tačiau nebuvo vietos jausmams.
Galbūt šeimoje nebuvo įprasta kalbėti apie tai, kas vyksta viduje. Buvo svarbiau būti stipriems, nesiskųsti, susitvarkyti. „Nusiramink.“ „Nėra čia ko verkti.“ „Kitiems dar sunkiau.“ Ir mes išmokstame prisitaikyti. Išmokstame mažiau rodyti, ką jaučiame, mažiau prašyti ir vis rečiau klausti savęs, ko iš tikrųjų reikia mums.
Suaugus tai gali pasirodyti labai tyliai. Gali būti sunku prašyti pagalbos ar priimti rūpestį. Gali būti lengviau išklausyti kitą nei papasakoti apie save. Galime nuolat būti užsiėmę, nes tyloje kartais iškyla klausimai, į kuriuos sunku atsakyti: „Ko aš iš tikrųjų noriu?“ „Kas mane skaudina?“ „Ko man trūksta?“
Tai nereiškia, kad su mumis kažkas negerai.
Jeigu ilgą laiką mokėmės nekreipti dėmesio į savo emocijas, visiškai suprantama, kad suaugus gali būti sunku jas atpažinti. Galime turėti daug ir vis tiek jaustis tušti. Galime mylėti savo tėvus ir kartu pripažinti, kad kai kurių svarbių dalykų vaikystėje trūko.
Kartais skaudžiausi dalykai yra ne tai, kas mums buvo padaryta, o tai, ko mums labai reikėjo, bet negavome.
Pradžia neturėtų būti bandymas save „sutvarkyti“. Pradžia yra išmokti sustoti ir paklausti savęs: „Kaip aš jaučiuosi?“ Ir dar svarbiau – „Ko man dabar reikia?“
Gali būti, kad iš pradžių atsakymo nebus. Galbūt bus tik „nežinau“. Ir tai yra gerai. Savęs girdėjimas taip pat yra įgūdis, kurio galima išmokti. Galbūt yra mūsų dalis, kuri labai ilgai laukė, kol sustojus paklausime: „O kaip tu?“
Ir galbūt dabar galime pradėti to klausti savęs.
Atpažinus save, galima išbandyti emocinės nepriežiūros testą – tai proga sustoti ir geriau pažvelgti į savo vaikystės patirtis. Vis dėlto svarbu žinoti, kad testas nėra moksliškai patvirtinta diagnostinė priemonė, todėl jo rezultatus verta vertinti kaip savirefleksiją, o ne galutinį atsakymą apie save.