Savęs pažinimas prasideda kai nustojame nuo savęs bėgti

Kartais atrodo, kad save pažįstame labai gerai. Žinome, kas mums patinka, kas erzina, ko norime iš gyvenimo. Žinome savo stiprybes ir silpnybes. Galime papasakoti apie save daugybę dalykų.

Ir vis dėlto kartais nesuprantame pačių svarbiausių.

Kodėl tam tikri žmonės mus taip stipriai suerzina? Kodėl vienose situacijose užsisklendžiame, o kitose pradedame gintis? Kodėl pasakome „taip“, nors iš tikrųjų norėjome pasakyti „ne“? Kodėl po kai kurių pokalbių jaučiamės išsekę, nors iš pirmo žvilgsnio nieko blogo nenutiko?

Čia prasideda savęs pažinimas – sąmoningas savo vidinio pasaulio pastebėjimas.

Tai ne nuolatinis savęs analizavimas ir ne bandymas išnarstyti kiekvieną mintį ar emociją. Tai gebėjimas sustoti ir pastebėti: „Kas dabar vyksta manyje?“

Kai pradedame geriau save pastebėti, pamažu imame matyti ryšius.

Suprantame, kad mūsų pyktis kartais slepia nuovargį. Kad noras atsiriboti ne visada reiškia, jog mums nereikia žmonių — kartais tiesiog per daug visko susikaupė. Kad pavydas gali parodyti ne tai, ko nenorime, o tai, ko patys slapta ilgimės.

Ir tada atsiranda pasirinkimas.

Anksčiau sureaguodavome automatiškai. Dabar galime sustoti. Anksčiau galėjome pasakyti tai, dėl ko vėliau gailėsimės. Dabar galime pastebėti, kad esame suirzę, ir nuspręsti pokalbį pratęsti vėliau. Anksčiau galėjome sutikti vien todėl, kad bijojome nuvilti. Dabar galime paklausti savęs: „Ar aš to iš tikrųjų noriu?“. Tai ir yra viena didžiausių savęs pažinimo dovanų — ne tai, kad nustojame jausti stiprias emocijas, o tai, kad emocijos nebevaldo mūsų taip aklai.

Savęs pažinimas taip pat keičia mūsų santykį su savimi.

Kai geriau suprantame, kas vyksta mūsų viduje, tampa lengviau būti sau švelnesniems. Vietoj „kodėl aš toks?“ atsiranda „įdomu, kas mane taip paveikė?“. Vietoj savęs kritikavimo, atsiranda smalsumas. O smalsumas dažnai atveria daugiau nei kritika.

Nebūtina pradėti nuo didelių pokyčių. Kartais užtenka kelių sekundžių pauzės dienos metu. Kai kažkas mus stipriai suerzina, galime paklausti savęs: „Kas mane iš tikrųjų taip paveikė?“. Kai norime kažkam įtikti: „Ar aš to noriu, ar tiesiog bijau nuvilti?“. Kai pagauname save sakant „man viskas gerai“: „Ar tikrai?“

Pradedame matyti save ne tik tada, kai kažkas nutinka, bet ir kodėl tai nutinka.

Galime geriau pasirinkti žmones, su kuriais norime būti. Aiškiau išsakyti savo ribas. Pastebėti, kada mums reikia poilsio. Lengviau suprasti savo poreikius. Prisiimti atsakomybę už savo elgesį, bet kartu nustoti kaltinti save už klaidas.

Savęs pažinimas nereiškia, kad tapsime žmonėmis, kurie visada žino, ką jaučia ir kodėl. Kartais vis tiek supyksime. Vis tiek suklysime. Vis tiek pasakysime ne tai, ką norėjome. Skirtumas tas, kad po truputį pradėsime save pastebėti anksčiau.

Ir galbūt būtent ten slypi tikrasis augimas.

Ne tapti kitu žmogumi.

O vis geriau pažinti tą, kuriuo jau esame.

Ir galbūt nuo šio klausimo prasideda tikresnė draugystė su savimi.