Tarp to, kas buvo, ir to, kas bus

Kartais gyvenimas pasisuka taip, kaip nebuvome planavę. Užtenka vieno pokalbio, vieno skambučio ar vieno sakinio: „Mes skiriamės.“ „Jo nebėra.“ „Šiandien yra paskutinė tavo darbo diena.“ Kartais viską pakeičia netikėta sveikatos problema, diagnozė, nelaimė, persikraustymas ar kitas reikšmingas įvykis, kuriam nebuvome pasiruošę. Ir staiga gyvenimas, tampa nebe toks pat.

Tokiais momentais galime jaustis sutrikę, sustingę, pavargę arba, priešingai, kurį laiką beveik nieko nejausti. Vieną dieną atrodo, kad susitvarkome, o kitą net paprasčiausi dalykai tampa sunkūs. Galime pykti, verkti, norėti atsiriboti nuo kitų ar nuolat mintyse grįžti prie to, kas įvyko: „O kas, jeigu būčiau padaręs kitaip?“

Kartais kartu atsiranda ir kaltė. „Juk turiu būti stiprus.“ „Kitiems būna dar sunkiau.“ Tačiau krizė neturi nustatyto termino. Nėra vieno teisingo būdo išgyventi tai, kas nutiko, ir nėra konkretaus laiko, kada jau turėtume jaustis geriau.

Kartu su svarbiu įvykiu, pasikeičia gyvenimas. Skyrybos gali pakeisti mūsų kasdienybę ir ateities planus, netektis – žmogų, kuris buvo svarbi mūsų gyvenimo dalis, darbo praradimas – saugumo ir stabilumo jausmą, o sveikatos problemos – mūsų santykį su kūnu. Todėl po tokių išgyvenimų galime kurį laiką nebesijausti savimi.

Krizė nėra tai, už ką turime būti dėkingi. Skausmingi įvykiai netampa gerais vien todėl, kad iš jų kažko išmokstame. Tačiau laikui bėgant tai, ką išgyvename, gali padėti geriau pamatyti save ir savo gyvenimą. Galime iš naujo suprasti, kas mums svarbu, kokių žmonių mums reikia, kur yra mūsų ribos, kiek savęs atiduodame kitiems ir ko nebenorime. Kartais krizė pirmą kartą paskatina sustoti ir paklausti: „O kaip dabar gyvensiu aš?“

Šis klausimas gali būti sunkus, bet kartu jis gali tapti pradžia. Galbūt pradėsime labiau rūpintis savimi. Galbūt išmoksime priimti pagalbą, nors anksčiau buvome įpratę viską iškęsti patys. Galbūt suprasime, kad mūsų vertė nepriklauso nuo darbo, santykių, sveikatos ar to, kiek daug sugebame padaryti.

Krizėje nereikia iš karto žinoti, kaip atrodys gyvenimas po metų. Kartais pirmiausia reikia tiesiog išgyventi šią dieną. Pailsėti, pavalgyti, išeiti į lauką, paskambinti žmogui, kuriuo pasitikime, leisti sau verkti ar kreiptis pagalbos, jeigu vieniems tampa per sunku. Maži dalykai tokiais momentais nėra maži. Jie padeda po truputį susigrąžinti atramos jausmą.

Stiprybė nėra apsimesti, kad neskauda. Stiprybė kartais yra pripažinti, kad skauda ir vis tiek po truputį eiti pirmyn.